Motiejus Valančius
Lietuvos Seimas 2026-uosius metus paskelbė Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais, minint jo 225-ąsias gimimo metines.
Biografija
Didysis XIX a. vidurio lietuvių tautos švietėjas ir kultūros puoselėtojas Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 dieną prie Salantų, Nasrėnų kaime, dabartiniame Kretingos rajone.
Būsimasis vyskupas pakrikštytas netoli gimtinės esančioje Kalnalio bažnyčioje.
Motiejus Valančius yra baigęs Žemaičių Kalvarijos šešiaklasę mokyklą, po kurios įstojo į Varnių kunigų seminariją, vėliau studijavo Vilniaus vyriausioje seminarijoje. Dar būdamas studentas išsiskyrė savo išmintimi, darbštumu ir neeiliniais gabumais.
Į kunigus įšventintas 1828 m. Vilniaus katedroje.
Šviesi kunigo Motiejaus Valančiaus asmenybė patraukė net bažnyčios vyresnybės dėmesį. 1840 metais jis pradėjo profesoriauti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri 1842 m. perkelta į Peterburgą. Į jį išvyko ir Motiejus Valančius.
Žemaitijon grįžo 1845 m. ir tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Būtent Varniuose jis parašė svarbiausią savo mokslinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Knygoje išdėstyta Lietuvos bažnyčios, švietimo ir kultūros istorija. 1849 m. kunigas Motiejus Valančius Neapolyje (Italija) įšventintas į vyskupus.
1850-aisiais jis paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei. Motiejus Valančius tapo pirmuoju vyskupu kilusiu ne iš bajorijos, o iš valstiečių luomo.
Atkakliai vykdomą gimtojo krašto kultūrinimo ir dorinimo darbą nutraukė po 1863 m. sukilimo Lietuvą užgriuvusios represijos, lietuvių kalbos viešumoje vartojimo ir lietuviškos spaudos uždraudimas. Pats Motiejus Valančius su kapitula rusų valdžiosžįsakymu privalėjo 1864 m. iš Varnių persikelti į Kauną. Jam buvo uždrausta lankytis parapijose. Tačiau rusų valdžios spaudimui nebuvo pasiduota.
Vyskupas Motiejus Valančius mirė 1875 m. Kaune. Atgimusi lietuvių tauta nepamiršo savo Didžiojo Žemaičio. Tarpukariu, buvusioje Žemaičių vyskupystės širdyje.
Varniuose, buvo pastatytas vyskupui Motiejui Valančiui paminklas, jo vardu pavadintos gatvės ir katalikiškųjų organizacijų universitetas. Net komunistiniai okupantai neišdrįso paniekinti šios iškilios asmenybės.
Vyskupo gimtoji sodyba paskelbta architektūros ir istorijos paminklu. Dabar joje atidarytas memorialinis muziejus.
KULTŪRINĖ IR ŠVIETĖJIŠKA VEIKLA
Ar buvo M. Valančius knygų spausdinimo bei platinimo įkūrėjas?
Rusijos vietinės administracijosvyriausybė 1865–1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu, mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas truko 40 metų iniciatyva jos , t. y. iki 1904 m. Vilnius, nuoetuviškos litera XVI a. buvęs litūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją. Tokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pagrindus ir surusinti Lietuvos gyventojus.
Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos
draudimui. Motiejus Valančius stojo ginti tautą, katalikų bažnyčią nuo rusinimo, organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje. Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus. Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai.
M. Valančius, Žemaičių vyskupas, buvo svarbiausias lietuviškos spaudos draudimo laikais organizatorius, kuris įkūrė slaptą lietuviškų knygų leidimo ir platinimo organizaciją, aktyviai remdamas knygnešystę, organizuodamas spaudos spausdinimą Tilžėje, gabenimą per sieną ir platintojų (tarp jų ir knygnešių) tinklą, kad išlaikytų lietuvių kalbą ir kultūrą.
Ar buvo Motiejus Valančius rašytojas?
Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos – prasidėjo intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Gyvendamas Kaune spaudos daraudimo laikotarpiu parašė „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę Motiejus Valančius rašė ir religinio turinio knygas, skatino kitus apsišvietusius žmones rašyti gimtąja kalba. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių tarme, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti.
Ar M. Valančius buvo švietėjas?
Valančiui pradėjus savo vyskupavimo epochą, katalikiškojo švietimo padėtis ėmė sparčiai gerėti. Vyskupo švietimo politika buvo nukreipta valstiečiams lavinti.
Jo netenkino viduramžiškas maldingumas, jis norėjo išugdyti apsišvietusius katalikus.
Vyskupas Motiejus Valančius ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo visose vadovaujamose parapijose buvo įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti lietuviškai, studijavo katekizmą.
Vyskupas įsakė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose, taip pat reikalauti, kad vaikai imdami pirmąją Komuniją jau mokėtų skaityti.
Bažnyčioms buvo išsiųstas raštas, kuriame reikalaujama prie kiekvienos parapijos bažnyčios ar filijos įsteigti mokyklą. Joje tikybą mokyti privalėjo pats klebonas arba vikaras. Mokoma lietuvių kalba.
Religinio švietimo reikalams Motiejus Valančius skatino savo kunigus rašyti knygas, pats jas kūrė.
Kitas esminis Motiejaus Valančiaus, kaip švietėjo, siekis – padėti liaudžiai atsisakyti viduramžiško tamsumo, tai yra, jis norėjo atpratinti savo vyskupystės narius tikėti burtais, kerais, prietarais.
Motiejus Valančius analizavo žmogaus ir gamtos santykį. Jam humaniškas elgesys su medžiu, su gyvuliu yra sąlyga pačiam žmogui doroviškai augti. Kiekviena proga vyskupas akcentavo gyvybės vertę ir gamtos pasaulio vaizdais tai iliustravo.
Kaip sako Vytautas Merkys, „Raštingo, šviesaus, morališkai tvirto ir religingo liaudies žmogaus ugdymas, jo visuomeninės ir ūkinės iniciatyvos žadinimas buvo svarbiausias viso kunigo ir vyskupo Valančiaus gyvenimo rūpestis“.
VISUOMENINĖ VEIKLA
Ar buvo M. Valančiaus Blaivybės sąjūdžio steigėjas?
Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjudis
Vyskupas pradėjo kovoti su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. Iš 1860 m. išlikę duomenys liudija, kad Kauno gubernijoje net 84 procentai katalikų tikybos gyventojų buvo blaivininkai.
Vyskupas Motiejus Valančius visuotinai pripažįstamas kaip didžiojo blaivybės sąjūdžio architektas. Manoma, kad pačią blaivybės sampratą jis gavo studijuodamas Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Tikriausiai visoje Europoje nerasime tokio sąjūdžio, kuris savo masiškumu, mastu ir veiksmingais rezultatais būtų prilygęs vyskupo vykdomai blaivinimo programai.
Blaivybės skleidimo veikla Motiejus Valančius pradėjo 1858 m. Buvo suplanuota bažnyčių, parapijų vizitacija, jos metu ir pradėtos skleisti blaivybės idėjos. Plėstis sąjūdžiui padėjo ir kiti kunigai, kurie irgi ragino liaudį atsisakyti degtinės, kūrė blaivybės brolijas. Tų pačių metų lapkričio mėnesį blaivybės sąjūdis buvo apėmęs beveik visą Kauno guberniją.
Siekdamas palaikyti ir kontroliuoti blaivybę, Motiejus Valančius reguliariai skelbdavo ganytojiškas „Blaivybės gromatas“. Jose išreikšdavo tikėjimą žmonių dorovingumu, žavėjosi jų tvirtu pasiryžimu atsisakyti girtavimo, o dar tebegirtaujančius rūsčiai pabardavo ir įspėdavo.
Blaivinti Lietuvą vyskupui trukdę trys didžiausi kliuviniai: carinė administracija, dvarininkų interesai (spirito varyklų ir karčiamų savininkai), prekybininkai, prekiaujantys alkoholiu. Motiejus Valančius specialiai jiems parašė dvi „gromatas“, kuriose ragino būti dorais Lietuvos sūnumis, „o ne Bažnyčios ir Tėvynės išgamomis“. Savo kalbomis vyskupas paveikė nemažą dalį tuometinio elito.
Žydai, ypatingai aršiai kovojo prieš blaivybę. Motiejaus Valančiaus atmintyje buvo išlikęs epizodas, kaip žydai jam siūlė didelius pinigus, kad tik vyskupas lieptų kunigams nebešaukti ant parapijų girtuoklių. Žinoma, toks sandėris Motiejui Valančiui nebuvo priimtinas.
Žemaitijos vyskupijoje 1860 m. viduryje jau buvo apie 80 procentų blaivininkų. Vilniaus vyskupas A. S. Krasinskis, stebėdamas stulbinančius Motiejaus Valančiaus ir jo vyskupystės veiklos rezultatus, irgi pradėjo skleisti blaivybės idėjas tarp savų parapijų.
Blaivybės sąjūdžio klestėjimo laikotarpiu labiausiai geriantys buvo aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai ir, žinoma, carinė valdininkija. Liaudyje vyravo visuotinė nepakantumo girtavimui atmosfera.
Neilgai trukus, prieš blaivybės sąjūdį caro valdžia ėmėsi represijų. Įvedus blaivybę, 1859–1862 m. valstybė iš Kauno gubernijos neteko 3731102 rublių pajamų. 1858 m. gruodžio 31 d. Kauno gubernatoriai buvo duotas slaptas nurodymas sekti dvasininkų veiklą. Finansų ministras A. Kniaževičius pasiūlė cariniai vyriausybei uždrausti blaivybę, o Valančių ištremti. Ir vis dėlto tuo metu taip nebuvo pasielgta. 1863 metais po sukilimo Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė blaivybės programą kaip politinę akciją, grasindamas didelėmis baudomis ir karo teismais. Pati blaivybės idėja išliko gyva, Motiejus Valančius ją puoselėjo iki gyvenimo galo.
Nors blaivybės sąjūdis oficialiai gyvavo vos kelerius metus, buvo reikšmingas veiksnys Lietuvos istorijoje, labai prisidėjo prie sveiko ir gyvybingo lietuvių tautos kamieno išlaikymo.
Ar buvo Motiejus Valančius politikas?
Varnių katedra, Vyskupo Telšiai
Vargu ar pats Motiejus Valančius būtų save pavadinęs politiku, tačiau jo veikla visiškai patvirtina jį tokiu buvus. Politikas turi turėti savo veiklos tikslą ir numatyti priemones jo įgyvendinimui. Vyskupo Motiejaus Valančiaus tikslas – dirbti savo krašto gerovei.
Motiejus Valančius buvo pirmas Lietuvos vyskupas valstiečio vaikas. Jam puikiai pažįstami šio sluoksnio lūkesčiai. Valstiečiams jis buvo ne tik vyskupas, bet ir savas žmogus, juo pasitikėta. Aristokratams jis įtiko vien dėl to, kad buvo vyskupas, o tai savaime kėlė pagarbą ir pasitikėjimą. Motiejus Valančius aplink save subūrė didelį būrį kunigų. Taigi, jis bendravo su visų socialinių sluoksnių atstovais. Be to, vyskupas su kiekviena visuomenės dalimi galėjo susikalbėti jiems priimtina kalba – jis puikiai kalbėjo lietuviškai, todėl nekildavo problemų bendraujanti su valstiečiais, taip pat mokėjo lenkų kalbą, kas buvo didelis pliusas bendraujant su dvarininkais. Motiejus Valančius turėjo visas galimybes skleisti savo idėjas plačiai auditorijai ir ją paveikti.
Motiejus Valančius buvo įžvalgus politikas. Jis dažnai stengdavosi įsiteikti Rusijos valdžiai, kad nepastebimas ir nepersekiojimas galėtų veikti lietuvybės labui. Tačiau vyskupas niekada neprarasdavo savo orumo. Rusijos valdžia privalėjo su juo skaitytis. Motiejus Valančius okupantų valdžios nebijojo. Kai atėjo laikas, jis nesvyruodamas įsitraukė į pagrindinę veiklą: 1870 metais įsteigė slaptą knygnešių organizaciją. Vyskupo koordinuojamas Blaivybės sąjūdis, pirmoji Lietuvoje organizacija su minimalia valdžios kontrole. Okupantai negalėjo niekaip prikibti ir uždrausti šio judėjimo, mat vyskupo pareigose buvo numatytas punktas tvarkyti Katalikų bažnyčios reikalus savo diecezijoje. Motiejus Valančius teigė, jog jis vykdo tiesioginį popiežiaus paliepimą stabdyti žmonių dvasinį smukimą. Rusija susidūrė su nemalonia problema: iki tol nebuvo valdžios nekontroliuojamų visuomeninių judėjimų. Be to Blaivybės sąjūdis plėtėsi ir už Žemaitijos ribų. Rusijos vyriausybė labiausiai bijojo, kad šis sąjūdis nepaskatintų visos imperijos žmonių kurti visuomenines organizacijas, juolab, kad Rusijos kai kurie piliečiai svajojo apie savo šalies demokratėjimą.
Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis galėjo atpratinti valstiečius gerti, dėl ko ženkliai sumažėtų Rusijos iždo įplaukos, o svarbiausiai, blaivią minią okupantams buvo sunkiau valdyti.
BAŽNYTINĖ VEIKLA
Ar buvo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius dvasinis ganytojas?
Vyskupu Motiejus Valančius įšventintas 1850 m. Nuo pirmos vyskupavimo dienos buvo visų gerbiamas ir mylimas. Net okupantai rusai visada skaitėsi su juo. Motiejus Valančius dvasininko – vadovo darbą visada atliko idealiai, nepaisant to, kad tuometinė Žemaičių vyskupija užėmė net pusę etnografinės Lietuvos teritorijos, taip pat jai priklausė visas Kuršas. Ne kiekvienas sugebėtų tinkamai vadovauti tokios didelės teritorijos krikščionių bendruomenei. Vyskupas stengėsi pažinti visas vyskupystės parapijas, todėl nuolat vykdavo jų aplankyti.
Motiejus Valančius pats organizuodavo ar ragino organizuoti naujų bažnyčių statybą, senų restauraciją, keisdavo neveiklius ar labai jau senus parapijų klebonus. Iš kunigų reikalaudavo darbštumo, drausmės ir atsidavimo savo parapijiečiams. Tačiau vyskupo veikla neapsiribojo vien bažnyčių pertvarka ir dvasininkų kontrole. Vargu ar kas kitas būtų geriau galėjęs organizuoti lietuvių švietimą ir blaivinimą sunkios priespaudos metu. Motiejus Valančius mokėjo bendram tikslui sutelkti tiek kunigus, tiek ir paprastus žmonės, kurie pasirodė gali būti vieningi ir paklusti vyskupui. Savo platinamą blaivybę jis vadino „doros reforma“, „liaudies luomo reforma“. Taigi Motiejus Valančius buvo reformatorius, žmonių gyvenimo naujintojas.
Sukilimo laikotarpiu vyskupui teko persikelti į Kauną, mat to reikalavo rusai. Motiejus Valančius šiam reikalavimui pakluso ne iš karto. Valdžiai aiškino, jog be popiežiaus leidimo negali keisti vyskupystės rezidencijos vietos. Už pasipriešinimą buvo nubaustas namų areštu ir metus negalėjo niekur pajudėti iš Kauno. Tokie svetimtaučių veiksmai neprivertė Motiejaus Valančiaus pasiduoti. Gelbėdamas suimtus kunigus, vyskupas organizuodavo suimtųjų ir išsiųstų į Sibirą šelpimą. Už tai ne kartą teko naujajai valdžiai sumokėti dideles pinigines baudas. Apskritai rusų valdžiai vyskupas Motiejus Valančius buvo kliuvinys, mat okupantai buvo pasiryžę užgniaužti katalikybę Lietuvoje plačiu mastu. Sumanyta katalikiškas bažnyčias paversti stačiatikių cerkvėmis. Vyskupas buvo pavojingiausias vyriausybei žmogus, mat su juo niekaip nebuvo galima susitarti. Todėl nutarta Motiejų Valančių pašalinti gražiu pretekstu: vyskupas esą jau nuseno, yra fiziškai silpnas ir protiškai sergantis, todėl jis siunčiamas į Rusiją pasigydyti. Šis planas nebuvo įgyvendintas.
Nepaisydamas nuolatinių grasinimų ir bausmių Motiejus Valančius laikėsi savo principų ir nuostatų. Net ir tada, kai rusai atsiuntė dokumentą, kuriame reikalaujama bažnyčiose melstis rusiškai, vyskupas nepabijojo ir nusiuntė atsakymą , jog tikintieji nesupranta rusų kalbos, todėl ir toliau jie turėtų melstis lietuvių kalba. Vienas pagrindinių vyskupo siekių buvo apsaugoti katalikų bažnyčias nuo rusifikacijos. Tokiu sunkiu laikotarpiu jis buvo idealus vyskupas Lietuvai.
